„Karas mus visus paveikė. Ir tuos, kuriems skauda, pikta, liūdna ir tuos, kurie nieko nesako. Visus be išimties. Karas vyksta ir mus žaloja. Kare žudomi ir žūsta žmonės, o tragedija neturi tautybės. Tai mūsų visų tragedija. Vyksta daugiau karų, nei matosi iš pirmo žvilgsnio“, – sako psichologas dr. Viktoras Keturakis.
Anot jo, fizinis naikinimas – akivaizdus ir baisus, bet informacinis mūsų dėmesio okupavimas, antrinis ir nebūtinai akivaizdus
„Gąsdinimas ir baimės užkrato platinimas – tai karas, kuris nėra matomas ir paralyžiuoja arba apakina“, ¬– sako jis.
Pasak mokslų daktaro, šiuo metu ukrainiečiai laikosi fiziniam kare, tuo tarpu mūsų užduotis yra atsilaikyti psichologiniame gąsdinimo kare ir kurti gyvenimą, kad įveiktume blogį.
„Praėjus pirmam šokui, turime pakelti galvą ir apsidairyti. Išsiaiškinti, ko reikia artimiesiems, kolegoms, darbui ir kitiems. Turime tęsti gyvenimą – jis nėra toks pat normalus, bet jis nesibaigė. Atskirkime ką galime kontroliuoti – kasdienius darbus, bendravimą su žmonėmis, indėlį į pagalbą ir ko negalime – tiesioginių karinių veiksmų, saugios ir ramios ateities, aiškumo dėl rytojaus“, – siūlo mokslų daktaras.
Pasak jo, tokių situacijų metu išryškėja trys veiksmų grupės: pirminio šoko, atsparumo išlaikymo, kuomet ruošiamasi ilgo laikotarpio distancijai ir atsistatymo.
„Šoke – atpažįstama, kad mus išmušė iš vėžių. Pripažįstama, kad esame pažeidžiami, bet turime susigrąžinti kontrolės jausmą – nepamiršti kvėpuoti, ypač, kai susiduriame su karo baisumais. Vėliau, atsitokėjame, bet karas tęsiasi, o mes saugom gyvenimą. Pasikalbėkime su kitais – normalizuokime savo sukrėtimą. Juk ir kitiems panašiai baisu, pikta, bejėgiška. Pabandykime atsakyti kas mums atsitiko, ką mums jau padarė, prasidėjęs karas?“, –rekomenduoja jis.
Antru veiksniu – būtina puoselėti atsparumą, bet nevengiant pripažinti, kad tai išbandymas visiems.
Pasak jo, tai laikmetis, kuris iš kiekvieno reikalauja daugiau fizinių ir psichinių jėgų, nei įprastai. Tad labai svarbu pasirūpinti savimi, atstatyti jėgas, nenusinulinti, o puoselėti tarpusavio palaikymo tinklus, padedant ne tik ukrainiečiams. Taip pat itn svarbu būti atlaidžiais, geranoriškais vieni kitiems, palaikyti ryšį ir kalbėti ne tik apie karą.
„Būtina sukurti ir laikykitis darbo struktūros, kasdienybės rutinos – tai bus išorinės atramos sukylant emocijų audroms“, – sako jis.
Anot jo, galimą kaltę ir gėdą dėl to, kad esame saugesni, nei kariaujantieji reikia sutikti oriai ir nuolankiai.
„Taip, mes esame tik mirtingieji. Dar kartą, karas nepalieka sveikų – mes visi tampam pažymėtieji, kas ir fiziškai, o visi moraliai ir emociškai“, – teigia dr. V. Keturakis.
Tuo tarpu siekiant atsistatyti, padės ir fizinis aktyvumas, įtampai mažinti.
„Judėkime fiziškai – pasivaikščiokime, sportuokime. Visos įtampos apsigyvena kūne ir joms reikia veiklos.
Rekomenduoju rasti kam galima padėti, nes pagalba kitiems padės ir patiems. Turim pripažinti realybę – praradom ramybę, taiką, bet gyvenimas tikrai nesibaigė“, – sako jis.
Anot jo, karą laimi tie, kurie teisūs ir ištveria.
