„Po „Petro imperatorės“ pasirodymo labai daug sužinojau apie mus pačius. Pamačiau, koks vis dar gajus mąstymas schemomis, galvojimas, kad vergas, mažas, likimo nuskriaustas žmogus, kuriam pašykštėta galios pozicijų, neturi žmogiškojo orumo, kad jis negali būti protingas, išmintingas. O man kaip tik imponuoja tokios istorijos, todėl noriu pasakoti apie stiprias moteris, kurios sulaužo taisykles“, – tarptautinio literatūros festivalio „Vilniaus lapai“ organizuotame pokalbių vakare kalbėjo rašytoja Kristina Sabaliauskaitė.
Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje vykęs renginys susilaukė itin didelio publikos dėmesio: salė buvo sausakimša, nusidriekė autografų laukiančiųjų eilės, o bilietai į susitikimą išpirkti dar prieš savaitę. Teatro režisieriaus Gintaro Varno kalbinta rašytoja K. Sabaliauskaitė susirinkusiesiems papasakojo ne tik apie naujausią savo romaną, bet ir, kaip pati prisipažino, pirmą kartą atskleidė, kaip gimsta jos knygos.
Mėginimas atkurti sudužusią graikišką vazą
Paklausta, kaip ji kuria, kaip dirba, K. Sabaliauskaitė sakė, kad dažniausiai jaučiasi kaip archeologė.
„Dirbu kaip mokslininkė, kuri bando rekonstruoti sudužusią graikišką vazą ir pasižiūrėti, kas susidėlioja iš tų gabalėlių. Esu tikrai labai užsispyrusi, man svarbu, kad vaizdas būtų ryškus ir pilnas. Dirbu tol, kol visa dėlionė tampa nebe plokščia, o trimatė. Man viskas įdomu: nuo archyvų, žemėlapių, teisminių dokumentų, iki to, ką keliaudamas žmogus galėjo matyti, kokia aplinka jį supo. Kai visa tai išsiaiškinu, kai sulipdau tą vazą, įdėmiai į ją įsižiūriu, užfiksuoju vaizdą ir tada… vėl sudaužau. Tam kad pradėčiau kurti ir nupieščiau tokį istorinio personažo portretą, kaip aš jį matau“, – aiškino populiariausių istorinių romanų autorė.
Romano leitmotyvas – prievarta
Naujausio romano „Petro imperatorė“ pagrindinis leitmotyvas, kaip teigia K. Sabaliauskaitė, – prievarta.
Knygas galima ne tik skaityti, bet ir klausyti – Audioteka.lt
„Man rūpėjo prievartos klausimas ir pati prievarta kaip problema. Kaip ji skleidžiasi kultūroje, kiek jos mūsų gyvenimuose? Kiek yra buvę ir kiek pasaulyje tebėra prievartos moterų atžvilgiu? Labiausiai mane domina paradoksas tarp prievartos ir galimybės jai nepasiduoti. Juk pagrindinės romano herojės visą laiką buvo reikalaujama paklusti, tačiau ji rado būdų tam priešintis. Įtampa tarp primesto bevališkumo ir tuo pačiu geležinė valia nepasiduoti, pastanga teigti save kaip žmogų brutalioje kultūroje, kurioje ji net nebuvo laikoma žmogumi. Tai man atrodo be galo svarbu ir aš noriu, kad mes žinotume tokius likimus, tokias istorijas“, – kalbėjo K. Sabaliauskaitė.
Paklausta, kodėl jos romanuose personažai dažnai pasirenka nepasiduoti, tapdami tarsi rakštimis kitiems, autorė pabrėžė, kad tai susiję su žmogiškąja laisve ir laisvės samprata.
„Tokie „žmonės rakštys“, sukeldami skausmą, dirgindami, leidžia ir mums patiems pajusti, kad esame iš tiesų gyvi, pilnakraujai, kad galime ir susižeisti, ir sugyti. Jei rakščių nėra, tuomet lieka tik vegetacija ir pilkų vienodų uniformų pasaulis. Ir iš savo patirties galiu pasakyti, kad laisvė visada turi savo kainą. Tik ji dažnai būna didelė ir dėl to ne kiekvienas pasiryžęs ją mokėti“, – sakė rašytoja.
Ruošiamas jau penktas „Petro imperatorės“ tiražas
Skaitomiausios Lietuvoje rašytojos K. Sabaliauskaitės naujausias istorinis romanas „Petro imperatorė“ (leidykla „Baltos lankos“, 2019) toliau laikosi perkamiausių knygų sąrašuose: į knygynus keliauja ketvirtoji knygos laida, o knygos poreikis toks, kad jau užsakytas ir penktasis tiražas.
Pirmasis romano tiražas buvo išparduotas dar nė nepasiekęs knygynų lentynų – išpirktas per išankstinę prekybą.
Romanas „Petro imperatorė“ – tai pasakojimas apie Rytų ir Vakarų kultūrų, mentalitetų sandūrą vienoje toksiškoje santuokoje. Apie laiką ir prievartą. Apie psichologinę ir alkoholinę priklausomybę, skilusias ir save perkuriančias asmenybes, griaunantį karą ir nemarų grožį gimdančias svajones.
Laura Grigaravičienė
UAB „Baltų lankų“ leidyba
Rinkodaros projektų vadovė
