Viena iš Lietuvos valstybės problemų yra deficitinis biudžetas. Iš pastarųjų 10 metų nebuvo tokių, kad šalies biudžetas būtų subalansuotas ar perteklinis. Tvirtinamas biudžetas ar faktiškai surenkamas ir paskirstomas biudžetas visada buvo deficitinis. Pats paprasčiausias būdas spręsti biudžeto deficito problemą yra mokesčių tarifų padidinimas arba naujo mokesčio įvedimas. Bet kuri iš šių priemonių visada papildo biudžetą. Labai dažnai šios priemonės turi poveikį ir ekonomikos veikėjų elgsenai ir kartais tas poveikis, o anaiptol ne įplaukos į biudžetą tampa lemiamu veiksniu sprendžiant, ar įvesti šį mokestį, ar ne.
Praėjusią savaitę pristatytas nekilnojamojo turto mokestis irgi turės poveikį elgsenai, tačiau ne tokį, koks yra projektuojamas apmokestinimo apologetų. Dažnai teigiama, kad šio mokesčio įvedimas atvėsins nekilnojamojo turto rinką. Per daug nesigilinant gali atrodyti, kad tikrai taip bus, toks mokestis padės sumažinti sandorių apimtis, sulėtinti kainų augimo tempus, tačiau tai netiesa. Šis mokestis turi keletą esminių trūkumų, dėl to reikiamo vaidmens jis neatliks.
Nekilnojamojo turto mokesčio trūkumai
Pirmas mokesčio trūkumas yra jo netaiklumas. Itin svarbus nekilnojamojo turto rinkos ypatumas yra tas, kad didžioji dalis būstą valdančių asmenų šioje rinkoje nedalyvauja. Šie asmenys būstą įsigijo labai ilgam laikui, gal net visiems laikams ir keisti jo neketina, tad šių asmenų apmokestinimas tam, kad būtų atvėsinta nekilnojamojo turto rinka, yra klaidingas sprendimas. Mokesčio šalininkai mano, kad versdami nekilnojamąjį turtą turinčius asmenis mokėti mokesčius jie paveiks jo dar neturinčių asmenų sprendimus, t. y. apmokestindama nekilnojamojo turto rinkoje nedalyvaujančius, tačiau jį valdančius asmenis valstybė siekia paveikti jo neturinčius, tačiau artimiausioje ateityje įsigyti ketinančius asmenis. Mokesčiai tenka tiems asmenims, kurie nieko neketina daryti, kad būtų paveikti asmenys, kurie galbūt kažką ir ketina.
Antras projektuojamas poveikis rinkos dalyviams gali būti apčiuopiamas per vieną tikslinę grupę, kurią mokesčio kūrėjai norėtų juo paveikti. Tai nemažai nekilnojamojo turto objektų turintys asmenys, kurie gyvena iš jų nuomos. Mokesčio šalininkų manymu, jo įvedimas sumažins nekilnojamąjį turtą nuomos ar kokiais kitais tikslais ketinančių įsigyti asmenų skaičių. Noras gal ir pagrįstas, tačiau jam nelemta išsipildyti. Kai paklausa yra didesnė už pasiūlą, nekilnojamojo turto savininkų derybinės pozicijos yra stipresnės už besinuomojančių ir todėl nuomos tikslais keletą nekilnojamojo turto objektų valdantys asmenys šį mokestį nesunkiai perkels nuomininkams ant pečių (jiems perkels net ir mokesčius už tą plotą, kuriame patys gyvena). Štai taip visą nuomai skirto nekilnojamojo turto savininkams tenkantį mokestį iš tiesų sumokės nekilnojamojo turto neturintys asmenys. Negana to, toks mokestis gali paskatinti asmenis greičiau, nieko nedelsiant, pirkti būstą, o ne jį nuomotis. Toks elgesys nelabai siejasi su rinkos atvėsimu.
Nei pirmo, nei antro poveikio mokesčio šalininkai nesiekia, tačiau jis bus toks. Tam, kad galutinai suprastume tokio apmokestinimo ydingumą, panagrinėkime vieną pavyzdį. Tarkime, kad turime tris asmenis, kurie gauna vienodas pajamas, jų ateities perspektyvos identiškos, kiekvieno iš šių asmenų gyvenimo būdas yra labai panašus, jie neturi žalingų įpročių, kurie kenktų aplinkiniams, jų vairuojamos transporto priemonės taršos požiūriu yra vienodos ir pan. Vadovaujantis protingumo kriterijais, šie asmenys turėtų sumokėti labai panašius mokesčius, jų skirtumai turėtų būti nulemti tik nežymių trijulės pajamų skirtumų. Tarkime, kad vienas iš jų įsigyja būstą, kurio vertė yra žemesnė nei būsto vertės mediana, kitas įsigyja būstą, kurio vertė yra aukštesnė nei būsto vertės mediana, o trečias neįsigyja jokio – jis būstą nuomojasi. Pirmas nemokėtų jokio mokesčio, nes jo pirmenybių sąraše būstas nėra pirmoje vietoje (jam svarbiausia turėti daug santaupų), antras mokesčius mokėtų, nes būstas jam, ko gero, yra svarbesnis nei santaupos, o trečiam pabrangtų nuoma ir jis pradėtų svarstyti, ar neverta įsigyti būsto, nes nuoma kainuoja daugiau. Trečias šios kompanijos žmogus, tas, kuris neturi būsto, bet jį nuomojasi, gautų nedviprasmišką signalą pirkti būstą, nes nuomos kaina pastebimai pakilo.
Kas apmokestinama nekilnojamojo turto mokesčiu?
Nekilnojamojo turto mokesčiu apmokestinamos pirmenybės. Asmuo, kuris turi aiškiai išreikštą pirmenybę turėti būstą geresnėje vietoje, didesnio ploto ar naujesnės statybos, mokesčius mokės, o tas, kuris tokių pirmenybių neturi, kuriam svarbiau santaupos pinigine forma, jo nemokės. Pirmenybės gali būti apmokestinamos, jeigu jos yra žalingos ir kelia pavojų aplinkiniams. Tokios pirmenybės kaip rūkymas ar automobilių keliama cheminė tarša yra arba gali būti apmokestinimo objektu, tačiau būsto įsigijimas nėra žalinga pirmenybė. Būstas yra būtinoji prekė, tokia pat kaip maistas ar drabužiai, ir geresnio būsto turėjimas savo reikmėms neturėtų būti papildomo apmokestinimo objektu.
Būsto paklausa yra labai glaudžiai susijusi su asmeniniais žmogaus poreikiais. Nemenka dalis asmenų, kurie galėtų sau leisti geresnį būstą, to nedaro, nors pajamos jiems tai leidžia – tiesiog jų pirmenybių sąraše būstas neužima pirmos vietos. Ir nemenka dalis asmenų įsigyja aukštesnės vertės būstą nei kiti panašias pajamas gaunantys asmenys, nes būstas jiems yra itin svarbus. Apmokestinimas, kuris nusitaikė į nekenksmingus aplinkiniams žmogaus prioritetus, yra ydingas iš esmės.
Ką nekilnojamojo turto mokestis sukurs?
Jis sukurs getus. Tai, kad mokesčiai iš pradžių nebus dideli, anaiptol nereiškia, kad jie tokie liks ir ateityje. Tiesą sakant, dabartiniame projekte numatytas apmokestinimas yra nesunkiai pakeliamas daugumai gyventojų, o tai reiškia, kad elgesio jis smarkiai nekeis. Kodėl gi tada jo vis vien nereikia? Todėl, kad mokesčiai bus maži tik iš pat pradžių. Vėliau tos savivaldybės, kurios norės suaktyvinti nekilnojamojo turto plėtrą geriausiuose rajonuose, advokataus, kad mokestis būtų peržiūrėtas ir „tinkamai“ nustatytas. Tada centro ir kitų gerųjų kvartalų nekilnojamojo turto mokestis bus keliamas iki tokio lygio, kad skurdžiau gyvenantiems asmenims jis bus nebepakeliamas. Taigi skurdžiau gyvenantys asmenys glausis tuose kvartaluose, kur mokestis bus mažas, o geresnius kvartalus galės sau leisti tik labiau pasiturintys asmenys. Tai neįvyks iš karto, tai neįvyks per metus, bet per dešimt metų šie pokyčiai pasidarys matomi ir tai nebus geri pokyčiai.
Ekonominė politika gali kai ką sukurti, o kai ką ir išspręsti. Nekilnojamojo turto mokestis gali sukurti getus, tačiau jis jokios problemos neišspręs. Ko tada reikia Lietuvai, kalbant apie mokesčius? Tam tikrų mokesčių reikia, pavyzdžiui, reikalingas mokestis, kuris leistų kaupti būsto renovacijos fondą, tada pati renovacija vyktų daug didesniais tempais nei dabar. Taip pat reikalingas automobilių taršos mokestis, kuris pakeistų asmenų elgesį perkant transporto priemonę ir ją vairuojant, kai ne laikas iki 100 km/h būtų pagrindinis kriterijus, o emisijos. Tokie mokesčiai nesukurtų nieko, tačiau garantuotų problemų sprendimą ir paralelines įplaukas į biudžetą. Tokie mokesčiai yra reikalingi, o štai nekilnojamojo turto mokestis nereikalingas.
VU Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto docento dr. Algirdo Bartkaus komentaras
Julija Šakytė-Sarapė
Integruotos komunikacijos projektų vadovė
Vilniaus universitetas
